1920 m. VARŠUVOS MŪŠIS KAIP TAIKOS GARANTAS EUROPOJE
NAUJOJI EUROPOS TVARKA PO PIRMOJO PASAULINIO KARO
Užsitęsęs Didysis karas sukėlė XVIII a. trijų Lenkiją padalinusių imperijų krizę. 1917 m. Rusijos nesėkmės karo metu ir politinė suirutė lėmė Vasario revoliuciją ir caro Nikolajaus II Romanovo atsistatydinimą. Bolševikų revoliucija, įvykusi tų pačių metų spalio mėnesį, netrukus peraugo į Rusijos pilietinį karą. 1918 m. rudenį, kai valdžia patyrė vieną pralaimėjimą po kito, buvo nuverstas imperatorius Karolis I Habsburgietis ir daugiatautė Habsburgų Austrijos-Vengrijos imperija ėmė byrėti. Tuo tarpu Vokietijos revoliucija paskatino imperatoriaus Vilhelmo II Hohenzolerno atsistatydinimą 1918 m. lapkritį. Krizė, arba iš tikrųjų dalinis trijų galių padalijimas, atvėrė kelią nepriklausomos Lenkijos atkūrimui. Nuo Baltijos regiono šiaurėje iki Karpatų-Dunojaus regiono pietuose, Užkaukazės pietryčiuose, kilo naujos šalys, o kitos atgavo prarastą nepriklausomybę.
Caras Nikolajus II, 1915 m.
Europos žemėlapis, kuriame pavaizduotos taikos sutartimis nustatytos šalių sienos, Juzefas Bazevičius (pub.), 1920 m.
Paskutinis Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II, 1915 m.
Paskutinis Austrijos-Vengrijos valdovas Karolis I Habsburgietis.
SUOMIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
1800 m. pradžioje Suomija, susijungusi su Rusija, tapo savarankiška Didžiąja Kunigaikštyste. Rusijos imperiją apėmus chaosui, 1917 m. gruodžio 6 d. Suomijos parlamentas paskelbė šalies nepriklausomybę. 1918 m. sausį Rusijos bolševikai išprovokavo komunistinės revoliucijos protrūkį, kurį parėmė gausios karinės pajėgos. Suomija įsitraukė į metus trukusį pilietinį karą. Po kelių pergalių pradžioje ir įgijus kontrolę pietiniuose šalies regionuose, „raudonuosius“ sumušė Suomijos nacionalinė armija, vadovaujama generolo Karlo Gustavo Manerheimo, padedant vokiečių ekspedicijos korpusui. Pagal 1919 m. Konstituciją Suomija tapo respublika. Karas su Rusija baigėsi taikos sutartimi, pasirašyta 1920 m. Tartu mieste, kur buvo nubrėžta nauja siena per Kareliją, o Suomijai priskirtas Petsamo regionas su priėjimu prie Barenco jūros.
Gustavas Manerheimas.
Karlas Gustavas Manerheimas vadovauja paradui, švenčiant karo pabaigą 1918 m. gegužės 16 d.
Baltosios gvardijos kariai Helsinkyje, Pirmasis pasaulinis karas. Det Kgl.
Generolas Karlas Gustafas Manerheimas Helsinkyje, 1918 m.
Vokiečių kariuomenė žygiuoja Hango-Helsinkio geležinkelio kryptimi.
Vokietijos kariuomenė išsilaipina Suomijos krante, 1918 m.
VENGRIJA: NELENGVAS KELIAS NAUJOS VALSTYBĖS LINK
Habsburgų imperijos krizė sustiprino kroatų, rumunų, serbų ir slovakų reikalavimus dėl nepriklausomybės. 1918 m. spalį naujai suformuota Vengrijos nacionalinė taryba įsteigė vyriausybę, kuriai vadovavo ministras pirmininkas Mihaly Karolyi. Paskelbus Vengrijos Respubliką 1918 m. lapkričio 16 d., buvo nuverstas imperatorius Karolis I. Kadangi Antantės teritoriniai reikalavimai dar labiau radikalizavo gyventojus, 1919 m. kovo 21 d. komunistai paskelbė Vengrijos Sovietų Respublikos įkūrimą. Tuo tarpu vyko susirėmimai su Čekoslovakijos ir Rumunijos pajėgomis. 1919 m. lapkričio 16 d. Budapeštą užėmė admirolo Mikloso Horthy vadovaujama nacionalinė kariuomenė. 1920 m. pavasarį Vengrijos parlamentas atkūrė monarchiją. Tais pačiais metais pagal Trianono sutartį Vengrija buvo priversta atiduoti daugiau kaip 70 proc. buvusios Karalystės teritorijos, o 30 proc. vengrų liko už naujosios valstybės sienų. Varšuvos mūšio metu Vengrija aktyviai rėmė Lenkiją, siųsdama jai ginklus ir amuniciją, tačiau planai dislokuoti raitelių korpusą į Lenkiją žlugo dėl transportavimo sunkumų.
Ministras pirmininkas Mihaly Karolyi. Budapeštas, 1918 m.
Sovietų Respublikos valdoma Vengrijos Raudonosios armijos kavalerija. 1919 m.
Respublikos paskelbimas parlamento akivaizdoje. Budapeštas, 1918 m. lapkričio 16 d.
Respublikos paskelbimas Vengrijos parlamento akivaizdoje. Žiūrovas centre laiko vėliavą su Lajošo Košuto portretu.
Budapeštas, 1918 m. lapkričio 16 d.
1919 m. lapkričio 16 d. Miklošas Hortis įžengia į Budapeštą, vadovaudamas nacionalinei kariuomenei.
Bela Kunas ir Vengrijos Raudonosios armijos karininkų korpusas apžiūri kariuomenę. Budapeštas, 1919 m. birželio 1 d.
ČEKOSLOVAKIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
Pirmojo pasaulinio karo metu Čekija ir Moravija buvo Austrijos imperijos provincijos, o Slovakija – Vengrijos karalystės regionas, vadinamas Aukštutine Vengrija. Karo metu liberalūs Čekijos politikai stojo į Antantės pusę. 1916 m. Paryžiuje buvo įsteigta Čekoslovakijos nacionalinė taryba, atstovaujanti čekų ir slovakų politiniams interesams. Čekijos legionai buvo įkurti Prancūzijoje, Italijoje ir Rusijoje. 1918 m. gegužį Pitsburge (Pensilvanija, JAV), pasirašius čekų ir slovakų išeivių bendruomenių susitarimą, buvo įkurta jungtinė valstybė. 1918 m. spalio 28 d. Čekoslovakija Prahoje paskelbė nepriklausomybę; lapkričio 14 d. Čekoslovakijos nepriklausomybės tėvu vadinamas Tomašas Garigas Masarykas grįžo iš tremties ir tapo prezidentu, kuriuo bus dar daugelį metų. Naujosios Čekoslovakijos Respublikos teritorijoje buvo Čekija, Moravija, Opavijos Silezija, Slovakija, Karpatai-Ukraina (Užkarpatė), o dėl konflikto su Lenkija ir Čekoslovakijos invazijos į Lenkiją 1919 m. sausį – Vakarų Cešyno (Tešyno) Silezija (Trans-Olza arba Zaolzie), dalis Spišo ir Oravos.
Tomašas Masarykas
Tomašas Masarykas Filadelfijoje (Pensilvanija) pasirašo Čekoslovakijos nepriklausomybės deklaraciją. 1918 m. spalio 26 d.
Filadelfija (Pensilvanija): Tomašas Masarykas paskelbia Čekoslovakijos nepriklausomybę.
1919 m. spalio 1 d. Čekoslovakijos parlamento sesija.
1918 m. Tomašas Masarykas grįžta iš JAV į Prahą.
LIETUVA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
Lietuva iš susiskaldymų eros išėjo turėdama stiprų tautinio identiteto jausmą ir pasiryžusi įtvirtinti savo valstybingumą. 1915 m. Vokietijos okupacijos metu lietuviai išsakė savo nacionalinius siekius Lietuvos taryboje, kurios pirmininku tapo Antanas Smetona. 1918 m. vasario 16 d. Vokietijos okupacijos metu Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Tarybos pretenziją į valdžią užginčijo naujai suformuota laikinoji darbininkų ir valstiečių vyriausybė, kuri, remiama Raudonosios armijos, įsteigė Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką. 1919 m. karinė Tarybos tarnyba, padedama Vokietijos, sumušė komunistus, o tų pačių metų balandį išstūmus bolševikus, lenkų pajėgos įžengė į Vilnių. 1920 m. Raudonajai armijai įgijus pranašumą lenkų ir bolševikų konflikte, rusai atidavė Vilnių lietuviams. Tačiau spalio mėnesį lenkų kariai užgrobė Vilnių per generolo Liucijaus Želigovskio vadovaujamą sukilimą ir suformavo Vidurio Lietuvą (su sostine Vilniumi), kuri 1922 m. buvo prijungta prie Lenkijos. Vilnius – istorinė Lietuvos sostinė, turinti didžiulę lenkų daugumą – tapo konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos priežastimi.
Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija prie įėjimo į prezidento rūmus. Kaunas, 1919 m. balandis – 1920 m. gegužė.
A barrier at the border between Poland and Latvia.
Lietuvos nacionalinis muziejus
Lietuvos kariai pirmajame šarvuotame traukinyje, Gediminas, 1920 m.
Steigiamojo seimo rinkimai. Alytus, 1920 m. balandžio 14–15 d.
Vokiečių pajėgos traukiasi iš Kauno, 1919 m. liepos 11 d.
LATVIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
Latvijos teritorija priklausė Rusijos imperijai nuo XVIII a. Pirmojo pasaulinio karo metu dalis teritorijos atiteko vokiečiams. Po Vasario revoliucijos Rusijoje buvo įkurtos Darbininkų ir karių delegatų tarybos teritorijose, kurios nebuvo okupuotos vokiečių. 1917–1918 m. visą Latviją užėmė Vokietija. Naujai įsteigta Liaudies taryba su ministru pirmininku Karliu Ulmaniu suformavo vyriausybę, kuri 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbė Latvijos nepriklausomybę. Tačiau Liaudies tarybai priešinosi Latvijos komunistai, kurie perėmė šalies valdymą. 1918 m. gruodį nauja komunistinė vyriausybė paskelbė Latviją bolševikų respublika. Netrukus Latvijos Sovietų Respublika buvo nuversta užpuolus Vokietijai, o tai padėjo atkurti Ulmanio vyriausybę. 1919 m. lapkritį Latvijos kariuomenė sumušė vokiečių pajėgas ir paliko Rygą. Kelias į Latvijos nepriklausomybę buvo nutiestas bendrų Latvijos ir Lenkijos pajėgų dėka, jiems 1919–1920 m. žiemą nugalėjus Raudonąją armiją, dalyvavusią Daugpilio mūšiuose Latgaloje.
Janis Balodis – Latvijos kariuomenės vadas Latvijos ir bolševikų kare, o vėliau – karinių reikalų ministras bei Latvijos ministras pirmininkas.
Pirmasis Latvijos prezidentas Janis Cakste.
Latvija 1919 m., piešė Ansis Cirulis.
Susirinkimas Dzutos malūne Rygoje, 1917 m. gegužės 1 d.
Łotewski Rząd Tymczasowy, 1919.
Fot. | photo Juris Bokum. Latvijas Nacionālais vēstures muzejs
Szlaban na punkcie granicznym między Polską a Łotwą.
Polona/Biblioteka Narodowa
Steigiamoji Latvijos liaudies tarybos sesija ir Latvijos Respublikos paskelbimas.
ESTIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
Okupavus Rusijos imperijai, estų tautinė tapatybė buvo įtvirtinta pasipriešinimu prieš germanizaciją ir rusinimą. Vasario revoliucija suteikė Estijai galimybę įgyti autonomiją ir įsteigti laikiną vyriausybę, vadovaujamą Konstantino Patso. Po bolševikų perversmo Estijos politika persikėlė į pogrindį ir tarptautinę areną. 1918 m. šalį okupavo vokiečių pajėgos. 1918 m. vasario 24 d.Estija, pasinaudodama susidariusia situacija, paskelbė savo nepriklausomybę. Tačiau tai nepagerino sunkios nepriklausomybės judėjimo, kovojusio prieš Vokietiją, bolševikus ir „baltuosius“ rusus, padėties. Per pirmuosius du mėnesius, kai 1918 m. lapkričio mėn. Vokietija pripažino Estijos vyriausybę, Raudonoji armija perėmė didžiąją šalies teritorijos dalį. Tačiau iki 1919 m. vasario mėn. Estijos kariuomenė, vadovaujama generolo Johano Laidonerio, išlaisvino visą Estiją su britų laivyno pagalba. Šalis patvirtino savo teisę į nepriklausomybę, pasirašydama taikos sutartį su Sovietų Rusija 1919 m. vasario pradžioje Tartu.
Jaanas Poska pasirašo taikos sutartį.
Estijos gelbėjimo komitetas, 1918 m.
Pasienio kontrolės punktas, pastatytas okupavus vokiečiams.
Generolas leitenantas Johanas Laidoneris, Estijos ginkluotųjų pajėgų vadas atvykimo į Pskovą metu.
Estijos vyriausybės nariai, 1918 m. gruodžio 12 d.
Konstantino Patso kalba parade, švenčiant 1-ąsias Estijos Respublikos paskelbimo metines; Peetri plats (Petro aikštė), Talinas.
Estijos Respublikos vyriausybė, vadovaujama prezidento Konstantino Patso.
RUMUNIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
1916 m. rugpjūtį Rumunijos karalystė kartu su Antante įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą. Nors po sėkmės sekė pralaimėjimas, kai buvo okupuota didžioji šalies teritorijos dalis, karo pabaiga įtvirtino Rumunijos kaip pergalingos koalicijos narės statusą. Naujos sienos buvo nustatytos taikos sutartimis, pasirašytomis Saint-German-en-Laye (1919 m.), Neji prie Senos (1919 m.) ir Trianone (1920 m.). Rumunija gavo Transilvaniją, rytų Banatą, Besarabiją ir Bukoviną, beveik padvigubindama savo teritoriją ir žymiai padidindama gyventojų skaičių (rumunai ir mažumos, daugiausia vengrai, vokiečiai bei ukrainiečiai). Prancūzijai palanki užsienio politika ir regioninių aljansų sistema turėjo apsaugoti šalį nuo Vengrijos ir Rusijos revizionizmo. 1921 m. Lenkija ir Rumunija buvo prijungtos prie politinio ir karinio aljanso, skirto apsaugoti abi šalis nuo galimos invazijos iš rytų.
Rumunijos karalius Ferdinandas I, 1920 m.
Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsudskis (dešinėje) kalbasi su Rumunijos karaliumi Ferdinandu I, 1922 m. rugsėjis.
Kaizeris ir Rumunijos karalius Ferdinandas I ginčijasi dėl žemėlapio, 1918 m.
Rumunijos karalienė Marija.
Rumunijos kariai Pirmajame pasauliniame kare.
II-osios brigados lenkų legionai rytų fronte Bukovinoje – karinės operacijos Rarancea (Ridkivtsi): kariai Besarabijos apkasuose, 1915 m.
UKRAINA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
Vasario revoliucija Rusijoje pažadino nepriklausomybės siekius Ukrainoje. 1917 m. kovą suformuota Ukrainos centrinė taryba 1918 m. sausio mėn. paskelbė Ukrainos Liaudies Respubliką (angl. UPR). Balandžio mėn. generolas Pavlo Skoropadskis įsteigė savo Hetmanatą, kurį palaikė Vokietija ir kuris gyvavo iki Vokietijos žlugimo kare. 1918 m. lapkričio mėn. UPR paskyrė direktoratą vadovauti Ukrainos kovai dėl nepriklausomybės. Per tą laiką šalis buvo Raudonosios armijos, Ukrainos pajėgų, generolo Antono Denikino „Baltųjų“ armijos, Atamano Nestoro Makhno ir užsienio intervencijos pajėgų operacijų teatras. Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika buvo įkurta 1918 m. spalį, tačiau jos pajėgas į rytus nuo Zbrucho upės nustūmė Lenkijos armija (1919 m.). 1920 m. pavasarį UPR ir Lenkijos pajėgos surengė bendrą operaciją prieš Kijevą, tačiau bolševikai juos nugalėjo; 1921 m. kovo 18 d. Lenkijos ir bolševikų pasirašyta Rygos sutartis sužlugdė visas likusias viltis dėl nepriklausomos Ukrainos. SSRS leido egzistuoti Ukrainos Tarybų Socialistinei Respublikai, kurios sostinė Charkovas, o nuo 1934 m. – Kijevas.
Ketvirtasis Ukrainos centrinės tarybos universalas: Ukrainos nepriklausomybės deklaracija; 1918 m. sausio 9 d.
Taikos derybos Rygoje.
Vieša Ukrainos Liaudies Respublikos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos suvienijimo akto paskelbimo šventė Kijeve, Sofijevska aikštėje, 1919 m. sausio 22 d.
Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės vyriausiasis atamanas Simonas Petliūra pristato VI-ąją kariuomenės Sicho šaulių diviziją su jos padalijimo spalva, Berdychivas, 1920 m. balandžio 21 d.
Simonas Petliūra kaip Ukrainos Liaudies Respublikos kariuomenės vyriausiasis atamanas joja parade Kijevo gatvėmis, greičiausiai 1918 m. gruodžio 19 d.
GRUZIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
XIX a. pradžioje Gruzija priklausė Rusijos imperijai. Po 1917 m. Rusijoje vykusių įvykių Užkaukazės Seimas 1918 m. kovo mėn. paskelbė Užkaukazės Demokratinę Federacinę Respubliką. Tačiau iki tų pačių metų gegužės mėn. nauja valstybė buvo padalinta į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. 1918 m. gegužės 26 d. Gruzija paskelbė savo nepriklausomybę. Tada Turkijai atiteko dalis šalies teritorijos. 1918 m. II-oje pusėje Gruziją okupavo Vokietija, o vėliau – britų pajėgos. Po to, kai 1919 m. bolševikams nepavyko užimti valdžios, o Rusijos TFSR 1920 m. pasirašė taikos sutartį su Gruzija, britų pajėgos paliko šalį. Tačiau gruzinų bolševikai neatsisakė savo planų perimti Gruzijos kontrolę ir, kai 1921 m. vasario mėn. Raudonoji armija perėmė Armėnijos ir Azerbaidžano valdžią, jie sukūrė revoliucinę vyriausybę, kuri palankiai sutiko įsiveržusią Raudonąją armiją. Komunistai įsteigė Užkaukazės Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką, į kurią įėjo Gruzijos Tarybų Socialistinė Respublika. 1924 m. Gruzijos sukilimas buvo numalšintas. Pabėgėliai įkūrė gruzinų diasporos centrus. Nemažai buvusios Gruzijos kariuomenės narių prisijungė prie Lenkijos kariuomenės kaip sutartininkai.
Gruzijos nepriklausomybės aktas, 1918 m.
Pirmosios Gruzijos Demokratinės Respublikos Steigiamosios asamblėjos plenarinė sesija.
Vyriausybės rūmai Tbilisyje.
Pirmosios Gruzijos diplomatinės atstovybės Lenkijoje pastatas.
ARMĖNIJA: KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ
1914 m. istorinės Armėnijos teritorijos buvo padalintos daugiausia tarp Turkijos ir Rusijos. Tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo protrūkio kai kurie armėnai padėjo Rusijos armijai, pateisino Turkijos armėnų genocidą 1915 m. Vasario revoliucija sukūrė pagrindą Armėnijos politinei emancipacijai iš Rusijos. 1918 m., kai didžioji jos teritorijos dalis vis dar buvo okupuota turkų, Armėnijos revoliucinė federacija (Dashnaksutyun) suformavo nepriklausomą Armėnijos Respubliką. Pagal 1920 m. pasirašytą Sevreso sutartį Armėnija gavo dideles teritorijas šalies plynaukštėje. Tačiau bandymas pretenduoti į šias teritorijas baigėsi žemės praradimu po turkų invazijos, kuriai vadovavo Mustafa Kemalas (vėliau – Atatiurkas) ir kurią rėmė Rusija. Tais metais Armėnijoje kilo komunistų maištas. Raudonosios armijos remiami sukilėliai nuvertė demokratinę vyriausybę ir įkūrė Armėnijos SSR. Bolševikinės Rusijos ir Turkijos sutartis, įsigaliojusi 1921 m., padalijo Armėniją tarp dviejų šalių, atidavus Turkijai Karsą ir Armėnijos simbolį – Ararato kalną.
Armėnijos Respublikos kabinetas; iš kairės į dešinę: Avelikas Sahakianas, Aleksandras Khatisianas, generolas Kristoferis Araratovas, Nikolas Aghpalinas, A. Gulkandanianas, S. Araradianas, 1919 m. spalio 1 d.
Armėnų pabėgėliai, 1918 m. spalis.
Armėnijos kariai vadovauja karo belaisvių grupei, Armėnijos kariuomenės dezertyrams, 1919 m. spalio 1 d.
Armėnijos pabėgėliai su savo daiktais Novorosijsko paplūdimyje, Rusijos Juodosios jūros pakrantėje, 1920 m.
500 Pasaulinio karo Armėnijos veteranų paradas, Vašingtonas, 1920 m. balandžio 14 d.
LENKIJA: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMAS
1918 m. rudenį Lenkija atgavo nepriklausomybę po 123 metų nelaisvės. Austrijos dalis (teritorijos, kurias okupavo Austrijos-Vengrijos imperija) išsilaisvino spalio mėnesį, o lapkričio 7 d. buvo suformuota Ignaco Dašinskio Liublino vyriausybė. Buvusios Rusijos dalies teritorijose Varšuva buvo svarbus politinės galios centras. Įvykus Berlyno revoliucijai, Vokietijos okupacinis režimas pamažu prarado turėtą kontrolę. Lapkričio 10 d. aukšto rango karininkas Juzefas Pilsudskis grįžo į Varšuvą iš įkalinimo įstaigos Magdeburge ir gavo visą karinę galią iš Lenkijos karalystės regentystės tarybos; po trijų dienų jam taip pat buvo suteikta visa civilinė valstybės valdžia. Vokiečių kariuomenė buvo nuginkluota gatvėse. Lapkričio 16 d. Pilsudskis pranešė užsienio vyriausybėms apie Lenkijos valstybės atkūrimą. Šis įvykis buvo visų lenkų pastangų vaisius, neatsižvelgiant į jų politines pažiūras. Bendra kova pažadino naujai išlaisvintą tautą, ypač kai reikėjo užkirsti kelią mirtį nešančiai bolševikų invazijai 1920 m. vasarą.
Juzefas Pilsudskis, 1918 m.
Regentijos tarybos nariai: princas Zdzislavas Lubomirskis, arkivyskupas Aleksandras Kakovskis ir grafas Jozefas Ostrovskis prieš inauguraciją, 1917 m. spalio 27 d.
Studentai budi Varšuvoje per vokiečių karių niginklavimą. Nuginkluoti vokiečių kariai matomi fone, 1918 m. lapkritis.
Grįžęs iš Krokuvos 1918 m. gruodžio mėn., Juzefas Pilsudskis atvyksta į Varšuvos Vilniaus stotį.
Juzefo Pilsudskio įkalinimo vieta Magdeburge.
Ignacy Daszyński.
LVOVO KOVA
Iširus Austrijos ir Vengrijos sąjungai, vietovėse, kuriose gyveno mišrių tautybių gyventojų, kilo etniniai konfliktai. Viena tokių vietovių buvo Rytų Galicija su Lvovu, į kurią pretendavo lenkai ir ukrainiečiai. 1918 m. lapkričio 1 d. rytą netikėto puolimo metu Ukrainos pajėgos užėmė pagrindinius karinius objektus Lvove. Lenkai, kurie sudarė miesto gyventojų daugumą, pasisakė prieš tai. Prasidėjo susirėmimai priešais Šv. Elžbietos bažnyčią; pirmąja gynėjų tvirtove tapo Henriko Senkevičiaus mokykla. Lvovo gynėjai lenkai kovojo vadovaujant kapitonui Česlavui Mačinskiui. Jauniausi lenkai, kovoję už savo miestą, tapo žinomi kaip Lvovo ereliai. Kova dėl miesto buvo apspręsta 1918 m. lapkričio pabaigoje atvykus lenkų kariuomenei, kuriai vadovavo pulkininkas leitenantas Michalas Karaševič-Tokaževskis. Ukrainos pajėgos pasitraukė iš Lvovo, tačiau miestą laikė apgultyje iki 1919 m. kovo mėn.
Taip pat dalyvauja generolas Juzefas Lesnievskis ir pulkininkas Česlavas Mačinskis, 1919 m.
Mūšyje sunaikintas pastatas Lvove, 1918 m. lapkritis.
Drąsūs jaunieji trečiojo sektoriaus gynėjai.
Improvizuota lenkų šarvuota technika, pavadinta Juzefo Pilsudskio vardu, Lvovo gatvėse per miesto apgultį, 1918 m. lapkritis.
III-ojo bataliono I-asis Lvovo šaulių pulkas kelyje.
DIDŽIOSIOS LENKIJOS VAIVADIJOS SUKILIMAS
Didžiosios Lenkijos vaivadijos sukilimas įvyko dėl to, kad okupacijos valdžia išsaugojo Prūsijos (Vokietijos) teritorijas net ir po Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Vokietijai atsisakius pasitraukti, lenkai sustiprino slaptą pasirengimą kariniams veiksmams. 1918 m. gruodžio 27 d. į Poznanę atvykęs garsus pianistas ir nepriklausomybės aktyvistas Ignacas Janas Padervskis suorganizavo spontanišką sukilimą. Sukilimui vadovavo Aukščiausiosios liaudies tarybos komisariatas, kariuomenę vedė majoras Stanislavas Tačakas, vėliau – generolas Juzefas Dovboras-Mušnickis. Dėl sukilimo didžiulė Didžiosios Lenkijos vaivadijos dalis atiteko sukilėlių pajėgoms. 1919 m. vasario mėn. Triere pasiektos paliaubos pripažino naująjį status quo. Susitarimas buvo patvirtintas Paryžiaus konferencijoje. Sukilimo metu žuvo 2 000 lenkų, o 6 000 buvo sužeista.
Antantės misija Poznanėje, 1919 m. kovo 2 d.
Krašto apsaugos vadų priesaikos ceremonija, 1919 m. sausio 23 d.
Majoras Vojtkevičius įkala simbolinį vinį į pulko spalvos skersinį; Chodziežas, 1920 m. kovo 1 d.
Paradas prieš Antantės misiją, 1919 m. kovo 2 d.
HALERIO KARIUOMENĖ
1917 m. Prancūzijoje susikūrusi Lenkijos kariuomenė, vadinama Halerio arba Mėlynąja kariuomene, buvo Lenkijos Bajonos legiono, kuris 1914 ir 1915 m. kovojo kartu su Prancūzijos armija, įpėdinė. Kariuomenė suformuota vadovaujantis 1917 m. birželio 4 d. Prancūzijos prezidento Raymondo Puankarė dekretu. Politinę atsakomybę už kariuomenę prisiėmė Lenkijos nacionalinis komitetas. Kariuomenę sudarė tūkstančiai lenkų iš JAV, Kanados, Brazilijos, karo belaisvių stovyklų Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, taip pat Rusijos daliniai Prancūzijoje ir net kariai iš Kinijos. Lenkijos kariuomenė prisijungė prie karo prieš Vokietiją 1918 m. birželį. Spalio mėnesį kariuomenei vadovavo neseniai iš Rusijos atvykęs generolas Juzefas Haleris. Kitų metų balandį 70 000 asmenų jungianti Lenkijos kariuomenė, turinti 90 modernių lėktuvų, 120 tankų ir kitos pažangiausios ginkluotės, žengė į Lenkiją, kur prisijungė prie kovų dėl naujai atkurtos valstybės sienų.
Minios pasitinka Juzefą Halerį atvykus į Varšuvą 1919 m.
Lenkijos kariuomenės kariai Prancūzijoje, Sillé-le-Guillaume stovykloje.
Bendruomenės patalpa Lenkijos kariuomenės stovykloje Sillé-le-Guillaume, 1918 m. rugpjūtis.
Kariai pristato spalvą, kurią sukūrė Ksaveras Dunikovskis.
Minios pasitinka Juzefą Halerį atvykus į Varšuvą 1919 m.
Generolas Juzefas Haleris prisiekia kaip vyriausiasis Lenkijos kariuomenės vadas Prancūzijoje.
PARYŽIAUS KONFERENCIJA IR VERSALIO SUTARTIS
Paryžiaus taikos konferencijoje turėjo būti priimta naujoji tarptautinė tvarka po Pirmojo pasaulinio karo. Pasaulio žemėlapį galiausiai nulėmė penkios imperijos: JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija ir Japonija. Pralaimėjusios valstybės buvo pakviestos dalyvauti tik vėlesniame derybų etape. Bolševikinė Rusija nedalyvavo. Lenkijai atstovavo delegacija, kuriai vadovavo Ignacas Janas Paderevskis ir Romanas Dmovskis. Konferencija baigėsi Versalio sutartimi, pasirašyta 1919 m. birželio 28 d. Versalio veidrodžių salėje, toje pačioje vietoje, kur Vokietija 1871 m. buvo paskelbta imperija. Sutartimi įsteigta Tautų lyga ir nustatyti įpareigojimai Vokietijai dėl kelių Europos valstybių, įskaitant Lenkiją ir kolonijas, dėl teritorijų atkūrimo, kompensacijų išmokėjimo ir kariuomenės pajėgų apribojimų. Versalio tvarka galiausiai buvo nuverstaa dėl revizionistinių Vokietijos reicho siekių, aktyviai bendradarbiaujant su Sovietų Sąjungos, ypač 1939 ir 1940 m.
Roman Dmowski
Narodowe Archiwum Cyfrowe
Prancūzijos prezidentas Raimonas Puankarė sako inauguracijos kalbą Paryžiaus taikos konferencijoje Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Salon de l’Horloge salėje, 1919 m. sausio 18 d.
Antantės valstybių atstovai po sutarties pasirašymo. Priekyje: JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas (kairėje centre), Prancūzijos ministras pirmininkas Žoržas Klemanso (centre), Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Artūras Džeimsas Balfūras (antras iš dešinės); Paryžius, 1919 m. birželio 28 d.
Keturių asmenų taryba susitinka po sutarties pasirašymo. Iš dešinės į kairę: JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas, Prancūzijos ministras pirmininkas Žoržas Klemanso, Italijos ministras pirmininkas Vitorio Orlando, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Lòidas Džòrdžas; Paryžius, 1919 m. birželio 28 d.
Ignacy Paderewski
Narodowe Archiwum Cyfrowe
PRANCŪZIJOS KARINĖ MISIJA LENKIJOJE
Prancūzijos karinė misija Lenkijoje buvo įsteigta dviejų valstybių sutartimi, sudarytos 1919 m. balandžio 25 d., po tais pačiais metais sausio ir vasario mėnesiais vykusių derybų. Keli šimtai karininkų, misijos narių, atvyko į Lenkiją su Halerio kariuomene. Atstovybės tikslas buvo sutelkti dėmesį į keletą svarbiausių sričių. Pirmoji užduotis buvo treniruoti besikuriančią Lenkijos kariuomenę ir sukurti jos veiklos reglamentus bei procedūras. Taip pat misija turėjo padėti Lenkijos vyriausybei suformuoti vadovavimo sistemą ir ginkluotųjų pajėgų struktūrą. Misijos parama buvo didžiulė, ypač atsižvelgiant į prastą kai kurių karininkų korpusų pasirengimą ir Lenkijos geografines problemas, atsidūrus tarp bolševikinės Rusijos ir Vokietijos. Pirmaisiais veiklos metais misijai vadovavo generolas Polas Henrisas (1919–1920), kurio vietą vėliau užėmė generolas Henris Nieselis (1920–1921) ir generolas Čarlzas Dupontas (1921–1926).
Misijos kariuomenės rengimo biuro viršininkas pulkininkas Luisas Faury.
Papulkininkis Happe moko karo kolegijos braižymo klasėje.
Prancūzų karininkas (pulkininkas leitenantas Bero?) moko klasę, naudodamas 1870–1871 m. Prancūzijos ir Prūsijos karo pavyzdžius, padedamas vertėjo.
Juzefas Pilsudskis ir generolas Paulas Henrisas lankosi karo mokykloje Dembline 1919 m. birželio 10 d.
Karininkai ir jų prancūzai profesoriai ruošiasi taktinėms pratyboms pritaikytame geležinkelio vagone.
PRANCŪZIJOS KARINĖ MISIJA LENKIJOJE
Pagrindines Prancūzijos karinės misijos užduotis turėjo atlikti II-asis biuras, kuris privalėjo teikti konsultacijas dėl technikos ir siūlyti pagalbą kariniais klausimais Lenkijos II-ojo biuro generalinio štabo kariuomenei. II-asis misijos biuras buvo padalytas į skyrius, kurie vykdė karinių ir politinių studijų programas, propagandą bei teikė informacijos perdavimo ir spaudos paslaugas. Be to, misija taip pat domėjosi klausimais, susijusiais su Raudonosios armijos veikla ir šifravimu. Prancūzijos karinė misija suvaidino svarbiausią vaidmenį lenkų ir bolševikų kare, siūlydama apčiuopiamą paramą ne tik kovoje, bet ir rūpindamasi lenkų kariuomenės ekipuote. Jos karininkai teikė situacijų schemas, perteikiančias padėtį fronte. Misijos pranešimuose buvo teikiama informacija apie Raudonosios armijos judėjimą po Varšuvos mūšio. Prancūzijos karinės misijos operacijos prisidėjo prie draugiškų Lenkijos ir Prancūzijos tautų bei kariuomenių santykių. Tai padėjo tvirtą pamatą 1921 m. sukurtam dviejų valstybių politiniam ir kariniam aljansui.
Generolas Haleris ir prancūzų karininkai su III-osios Lenkijos šaulių divizijos kariuomenės būriu Prancūzijoje, 1919 m. liepos 19 d.
Lakūnai pozuoja priešais prancūzišką „Caudron G2“, 1920 m.
Juzefas Pilsudskis kalbasi su generolu Polu Henrisu, apsuptas karininkų. Už Lenkijos „C-in-C“ stovi generolas Kazimieras Sosnkovskis, 1920 m. kovo 19 d.
Lenkų ir bolševikų karo vadų konferencija: vyriausiasis vadas Juzefas Pilsudskis, generolas Polas Henrisas, generolas Edvardas Rydzas-Smiglas, 1920 m. pavasaris.
KARAS IR LAIKINA TAIKA LVOVE
Ukrainos pajėgų išstūmimas iš Lvovo 1918 m. lapkričio pabaigoje neatnešė ramybės į ginčijamas Rytų Galicijos teritorijas. Kariniai veiksmai tęsėsi iki 1918 m. gruodžio pradžios įvairiose vietovėse, įskaitant Khyrivo apylinkes. Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgos ir toliau stūmėsi Lvovo link. Miestą blokavo ir apšaudė artilerija. Kariniai veiksmai Galicijoje išsiplėtė iki Voluinės. 1919 m. sausio pabaigoje ir vasario pradžioje lenkai užėmė Voluinės Vladimirą ir Kovelį. Dėl kruvinų susirėmimų Rytų Galicijoje, kurie tęsėsi iki 1919 m. sausio 2-osios pusės, šalis atsidūrė aklavietėje. Laikinas paliaubas lėmė Antantės įsikišimas, motyvuotas sąjungininkų antibolševikinės politikos ir paramos Rusijos „baltiesiems“. Lenkijos pajėgos Rytų Galicijoje buvo pavaldžios generolams Tadeušui Rozvadovskiui ir Vaclavui Ivaškevičiui.
Generolas Rozvadovskis kreipiasi į apdovanotus karius.
Lvovo gyventojai kaip padėką už miesto išlaisvinimą įteikia generolui Vaclavui Ivaškevičiui istorinį kardą, 1919 m.
Generolas Rozvadovskis apdovanoja Lvovo gynėjus Virtuti Militari karo kryžiumi.
Lenkijos legionų kariai Voluinėje, 1919 m. birželio 16 d.
Šv. Elžbietos bažnyčios atnaujinimo komitetas ant bažnyčios griuvėsių.
1919 m. vasario mėn. Antantės į Lvovą atsiųsta Paryžiaus taikos konferencijos delegacija.
PUOLIMAI VILNIAUS REGIONE IR RYTŲ GALICIJOJE
Pasitraukus vokiečių pajėgoms, jų vietą Lietuvoje ir Baltarusijoje užėmė bolševikų armija. Bolševikai nuvertė nepriklausomos Baltarusijos vyriausybę ir, užgrobę Vilnių, paskelbė Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką. 1919 m. vasario mėn. Lenkijos lietuvių ir baltarusių fronto pajėgos pradėjo kontrpuolimą. Kovo pradžioje jos perėmė Slanimo ir Pinsko valdymą, o 1919 m. balandį įžengė į Vilnių. Kovo mėn. lenkai sustabdė Ukrainos puolimą Lvove ir išstūmė Ukrainos Galicijos kariuomenę iš miesto. Tikrasis lūžis įvyko gegužę su nauja Lenkijos pajėgų ataka, kurią rėmė Lenkijos kariuomenė iš Prancūzijos. Pokutijoje Rumunijos kariai taip pat prisijungė prie lenkų kovos prieš ukrainiečius. Iki liepos mėn. vidurio lenkai perėmė visą žemę į rytus nuo Lvovo iki pat Zbrucho upės. 1919 m. lapkričio mėn. Antantė suteikė Lenkijai mandatą 25 metams Rytų Galicijoje. Laikui bėgant šis laikinas statusas buvo pakeistas pripažintu Antrosios Lenkijos Respublikos suvereniu valdymu.
Generolas Henris ir Lenkijos karininkai reaguoja į himną geležinkelio stotyje Minske, 1920 m. kovas
Juzefo Pilsudskio kreipimasis „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmones“, paskelbtas 1919 m. balandžio 22 d.
Generolas Liucijus Želigovskis po Lenkijos pajėgų pasirodymo Vilniuje, 1920 m.
Generolo Edvardo Rydzo-Smiglo kreipimasis į Vilniaus gyventojus dėl Lenkijos pajėgų įžengimo į Vilnių, 1919 m. balandžio 21 d.
Generolas Henris apžiūri lenkų karius Minsko miesto aikštėje prieš veiksmus Kijeve, 1920 m. kovas
Nuotraukoje taip pat stovi generolas Liucijus Želigovskis, miesto komendantas majoras Stanislovas Bobiatinskis, pulko vadas leitenantas Kazys Volkovickis, 1919 m.
SUKILIMAI SILEZIJOJE
1919 m. Paryžiaus konferencija neišsprendė Aukštutinės Silezijos padalijimo problemų. Todėl klausimas turėjo būti sprendžiamas referendumu. Reaguodami į tai, Silezijos lenkai surengė streiką ir 1919 m. rugpjūčio 17 d. kilo I-asis Silezijos sukilimas, kuris buvo greitai numalšintas. Pasirengimas plebiscitui prasidėjo išstūmus vokiečių kariuomenę iš Aukštutinės Silezijos ir įžengus Antantės pajėgoms. Įtampai pasiekus aukščiausią tašką, 1920 m. rugpjūčio 19 d. naktį buvo suorganizuotas II-asis Silezijos sukilimas. Prieš numalšinant sukilimą, sukilėliai užėmė net 9 rajonus. Plebiscitas įvyko 1921 m. kovo 20 d. Net ir leidus dalyvauti vietiniams Silezijos gyventojams, įsikūrusiems už šio regiono ribų, kurių daugumą sudarė vokiečiai, tik 40,3 proc. gyventojų balsavo už Aukštutinės Silezijos pasilikimą Lenkijoje. Dėl Silezijos padalijimo 1921 m. gegužės 2 d. naktį kilo III-asis Silezijos sukilimas Lenkijos gyventojų nenaudai. Paskutinis bandymas buvo sėkmingas ir Lenkijai buvo priskirta 29 proc. regiono, įskaitant vertingas pramonines teritorijas, ir 46 proc. referendume atsisakytų teritorijų gyventojų.
Žemėlapis, kuriame pavaizduoti Aukštutinės Silezijos plebiscito rezultatai; 1921 m.
Pirmasis Silezijos vaivada Juzefas Rymeris pasirašė Rybniko rajono perdavimo Lenkijos valstybei aktą po Aukštutinės Silezijos padalijimo tarp Lenkijos ir Vokietijos, 1922 m. liepos 3 d. Ceremonijoje dalyvauja Tarpvalstybinės kontrolės komisijos ir Aukštutinės Silezijos plebiscito rajono valdytojai: italų pulkininkas Demetrio Asinari di Bernezo ir jo pavaduotojas prancūzų kapitonas Lalanne.
Prancūzijos postas Katovicuose. Stebinčiųjų žvilgsniai krypsta į prancūzišką „Renault FT-17“ tanką, 1921 m.
Perkėlimo protokolo pasirašymo ceremonija: Lenkijos valdžios institucijos perima Katovicų rajoną, dalyvaujant Tarpvalstybinės kontrolės komisijos ir Aukštutinės Silezijos plebiscito rajono kontrolieriams bei Aukštutinės Silezijos valdžios atstovams po Aukštutinės Silezijos padalijimo tarp Lenkijos ir Vokietijos; Katovicai, 1922 m. birželio 19 d.
III-asis Silezijos sukilimas – šautuvais ginkluoti Rybniko sukilėlių būrio savanoriai, 1921 m.
Rinkėjų sąrašų ir balsavimo biuletenių ruošimas Silezijos plebiscitui, 1921 m.
MŪŠIAI DĖL DAUGPILIO
1919 m. rugpjūčio mėn. generolas Edvardas Rydzas-Smiglas vedė savo kariuomenę iš Baltarusijos link Dauguvos upės baseino. Jo kelyje stovėjo tvirtovė ir pagrindinė sankryža Daugpilyje, buvusioje Lenkijos Livonijoje, Latgalos sostinėje, kurią dabar okupavo Raudonoji armija. 1919 m. rugsėjo 27 d. I-ojo pėstininkų legiono divizija įsiveržė į miestą, pasitelkusi 20 prancūzų tankų. Po dvi dienas trūkusio mūšio, kurio metu žuvo ir buvo sužeista apie 300 žmonių, lenkai užėmė Daugpilį.
Generolas Edvardas Rydzas-Smiglas su vienu iš savo karininkų. Fone Daugpilio vaizdas, 1920 m. sausis.
Prancūzijos „Renault FT-17“ tankas Daugpilyje, 1919 m.
Daugpilio miestas, 1920 m. sausis.
I-osios legiono divizijos inžinieriai Daugavoje ties Daugpiliu stato pontoninį tiltą, 1919 m.
Lenkijos kariuomenė per „Žiemos operaciją“ Latvijoje; 1920 m. sausio mėn.
MŪŠIAI DĖL DAUGPILIO
1919 m. gruodžio mėn. Latvijos vyriausybė paprašė lenkų pagalbos išvaduojant Latgalą. Juzefas Pilsudskis šią užduotį patikėjo generolui Edvardui Rydzui-Smiglui. 30 000 Lenkijos ir 10 000 Latvijos karių, dalyvavusių „Žiemos operacijoje“, kovojo su Raudonąja armija net esant -30 °C temperatūrai. Daugpilis buvo užimtas 1920 m. sausio 3 d.; likusi Latgalos dalis buvo išlaisvinta iki vasario mėn. Karo metu susikūrusi ginkluota brolija tapo gerų kaimyninių santykių tarp Lenkijos ir Latvijos pamatu.
M1914 „Hotchkiss“ kulkosvaidis ties Daugpiliu, 1920 m. sausis.
Daugpilyje žuvusių karių laidotuvės, 1919 m.
Prancūzijos „Renault FT-17“ tankai Daugpilyje, 1919 m.
Lenkijos kariuomenė per „Žiemos operaciją“ Latvijoje; 1920 m. sausio mėn.
I-ojo legionų pėstininkų pulko karininkai po pirmojo užpuolimo ant tilto prie Daugpilio, 1919 m.
Leitenanto Kalinovskio „Mirties batalionas“ iš Poznanės Daugpilio tvirtovėje, 1920 m. sausis
LENKIJOS-UKRAINOS PUOLIMAS IR KIJEVO UŽĖMIMAS
1920 m. pradžioje pralaimėjus „baltųjų gvardijai“, bolševikinė Rusija ėmė ruoštis susidorojimui su Lenkija. Vasario mėnesį Raudonoji armija suformavo Vakarų frontą. Siekdama išvengti grėsmės, Lenkijos vyriausybė ir Simono Petliūros Ukrainos Liaudies Respublika 1920 m. balandžio 21 d. sudarė karinį susitarimą dėl dviejų kariuomenių bendradarbiavimo. Bendra Lenkijos ir Ukrainos operacija dėl Kijevo prasidėjo 1920 m. balandžio 26 d. Jos metu buvo siekiama sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę kaip antibolševikinės politikos, nukreiptos į Rusijos imperines tendencijas, elementą. Vienas iš karinių operacijų tikslų buvo išprovokuoti bolševikų pajėgų koncentraciją Ukrainoje, kur jos būtų visiškai sumuštos. Pirmieji lenkų kariai į Ukrainos sostinę įžengė gegužės 7 d. Tačiau dėl nepakankamos pagalbos Ukrainoje Kijevo operacija nepasiekė savo politinių tikslų.
Kijevo geležinkelio stotyje susitinka atamanas Simonas Petliūra ir generolas Edvardas Rydzas-Smiglas, 1920 m. gegužės 10 d.
Konvojus veža savanorių kariuomenės Kijeve amuniciją, 1919 m.
Bolševikų susprogdintas tiltas prie Kijevo, 1919 m.
Prancūzijos karinės misijos Lenkijoje vadovas generolas Henris Albertas Niesel apdovanoja Lvovo gynėjus; Lvovas, 1923 m.
Generolas Antoni Listovskis kalbasi su atamanu Simonu Petliūra, 1921 m. balandis
BOLŠEVIKŲ PUOLIMAS
Be ryžtingos Petliūros paramos Lenkijos pajėgos negalėjo nugalėti bolševikų kariuomenės Ukrainoje. Jie taip pat negalėjo sustabdyti jų koncentracijos Baltarusijoje, kur Raudonoji armija gegužės 14 dieną pradėjo didžiulį puolimą. Įžengus Semiono Budiono pirmajai kavalerijos kariuomenei, bolševikų puolimas prasidėjo ir Ukrainos fronte. Birželio 5 d. prie Samhorodeko nutrūko lenkų linija. Birželio 10 d. lenkai paliko Kijevą. Iki liepos mėn. pradžios Lenkijos kariuomenė Ukrainoje pasitraukė 150–250 km į vakarus. Liepos 4 d. Vilniaus ir Varšuvos link buvo pradėtas naujas bolševikų puolimas. Lenkijos pajėgos toliau traukėsi. Liepos 10 d. Raudonosios armijos Vakarų fronto vadas Michailas Tuchačevskis įsakė pulti Varšuvą. Jo tikslas buvo nugalėti lenkus ir pereiti per Vyslos upę. 1920 m. rugpjūčio 12 d. Raudonoji armija prisijungė prie Lenkijos pajėgų rytiniame Varšuvos pakraštyje.
Generolas Tadeušas Rozvadovskis lankosi Varšuvos pakraštyje esančiose fronto linijose, 1920 m. rugpjūtis.
Kareiviai kasa apkasus rytiniame Varšuvos pakraštyje prie Prahos, 1920 m. liepa
Antibolševikinė propaganda Varšuvoje, 1920 m. vasara.
Belgijos gailestingumo seserys atvyksta į Lenkiją, 1920 m.
Bolševikai vyksta į susitikimą, 1920 m. vasara.
Bolševikų sargyba Varšuvos pakraštyje, 1920 m. rugpjūtis.
GINKLUOTA LENKŲ-AMERIKIEČIŲ BROLIJA
1920 m. Lenkijos ir bolševikų kare svarbų indėlį į Lenkijos procesą įnešė amerikiečių lakūnai, kurie savo tarnybą Lenkijai vertino kaip „garbės skolos“ grąžinimą – įsipareigojimą, prisimenant XVIII a. vykusį Amerikos nepriklausomybės karą, kai Sąjunga priėmė dviejų lenkų savanorių Tado Kosciuškos ir Kazimiero Pulaskio pagalbą. 1779 m. mirtinai sužeistam Pulaskiui talkino pulkininkas Džonas Kuperis. Jo proanūkis Merianas Kuperis, kilęs iš Floridos, buvo impulsyvus svajotojas ir turėjo lakią vaizduotę. Jis pirmasis pasiūlė idėją sukurti amerikiečių oro pajėgų eskadrilę kaip paramą Lenkijos kariuomenei. Kuperio idėjai pritarė Juzefas Pilsudskis ir Lenkijos armijos generalinio štabo viršininkas generolas Tadeušas Rozvadovskis.
Kazimiero Pulaskio statula Vašingtone, Kolumbijos apygardoje.
Tadeušo Kosciuškos statula Humboldto parke, Čikagoje (Ilinojuje) (perkelta į Burnhamo parką 1978 m.), atidengta 1904 m., lėšomis, kurias skyrė pasaulinio garso pianistas, vienas iš Lenkijos nepriklausomybės tėvų, Lenkijos vyriausybės ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Ignacas Janas Paderevskis, 1919 m. sausio 16 d. – gruodžio 9 d.
Zaprzysiężenie dowódców Obrony Krajowej, 23 stycznia 1919 r. / Fot. Kazimierz Greger. Wielkopolskie Muzeum Niepodległości
Meriano Kuperio laiškas Juzefui Pilsudskiui, prašant leidimo prisijungti prie Lenkijos kariuomenės, 1919 m. balandžio 29 d. Laiške pateikiamas Kuperio sprendimo pagrindimas (jo protėvio tarnyba vadovaujant Kazimierui Pulaskiui kontinentinei kariuomenei kare dėl Amerikos nepriklausomybės, ypač Savanos mūšyje) ir aprašoma kurso kapitono Meriano Kuperio karinė karjera.
Merianas Kuperis su lenkų karine uniforma 1920 m. / viešai prieinama
Meriano Kuperio žvaigždė Holivudo šlovės alėjoje.
7-OJI TADEUŠO KOSCIUŠKOS KOVOTOJŲ ESKADRILĖ
1919 m. vasarą prasidėjo amerikiečių savanorių verbavimas Paryžiuje. Jį vykdė Merianas Koldvelas Kuperis (1893–1973) ir Sedrikas Fauntleroy (1891–1963), Amerikos ekspedicijos korpuso, kovojusio Europoje 1918 m., lakūnai. Pirmieji tarnybos sutartis su Lenkijos kariuomene pasirašė majoras Sedrikas Fauntleroy, kapitonas Merianas Kuperis, leitenantai Džordžas Kraufordas, Edvardas Corsi, Karlas Klarkas ir Kennetas Šrusburis, antrasis leitenantas Edvinas Noblas ir kapitonas Artūras Kelis. Šiuos aštuonis savanorius 1919 m. rugpjūčio 26 d. Lenkijos ministras pirmininkas Ignacas Janas Paderevskis ceremonijos Paryžiaus „Ritz“ viešbutyje metu išlydėjo į Lenkiją. Atvykę amerikiečiai susitiko su Juzefu Pilsudskiu Belvederio rūmuose (1919 m. spalio 14 d.), prieš išvykdami į Lvovą, kur jie prisijungė prie 7-osios Tadeušo Kosciuškos oro pajėgų eskadrilės. Fauntleroy, būdamas aukščiausio rango atstovu, tapo pirmuoju eskadrilės vadu, o pavaduotoju – Kuperis.
Stanislavas Ratomskis – II-ojo oro pajėgų pulko Krokuvoje kapitonas priešais „Ansaldo A-1 Balilla“ lėktuvą, kuriuo skrido iš Krokuvos į Bukareštą.
„Albatros D.III“ orlaivis – tai vienvietis dvisparnis lėktuvas (biplanas) su atvira kabina, nuo 1917 m. serijiniu būdu gaminamas Pilos gamykloje Vokietijoje, o jo patobulintą variantą gamino Austrijos bendrovė „Oeffag“. Lenkų pilotai šiuos lėktuvus perėmė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir panaudojo per 1919–1920 m. Lenkijos ir bolševikų karą.
Pirmieji amerikiečiai Kosčiuškos eskadrilės savanoriai: Fauntleroy, Kuperis, Corsi, Kraufordas, Šrusburis, Klarkas, Rorisonas, Noblas.
Antantės karinė misija Lvove, 1919 m. balandis. Sėdi iš kairės į dešinę: kapitonas W.H. Mulas (JK), pulkininkas Ernestas de Renty (Prancūzija), pulkininkas Caziarkas (JAV), pulkininkas Tonini (Italija), kapitonas Skovronskis (Lenkija). Stovi: leitenantas Stanislavas Ščepanovskis (Lenkija), kapitonas Merianas Kaldvelas Kuperis (JAV), leitenantas Kazimieras Minskis (Lenkija), leitenantas Guerrini (Italija), leitenantas Horodyski (Lenkija).
Sedrikas Fauntleroy (1890–1963) – amerikiečių lakūnas, Lenkijos kariuomenės oro pajėgų pulkininkas, pirmasis Lenkijos Kosciuškos eskadrilės vadas, Virtuti Militari ordino riteris.
Leitenanto Elioto Česo sukurta Kosciuškos eskadrilės emblema. Per Antrąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanijos mūšyje kovojusi 303 lenkų kovotojų eskadrilė pritaikė šią emblemą savo skiriamajam ženklui.
Kosciuškos eskadrilės sąrašas, kuriame išvardyti 1920 m. kare sužeistieji ir žuvusieji pagal karinį laipsnį, pateiktas 1921 m. gegužę.
AMERIKIEČIAI KOVOJE DĖL LENKIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS
Iš pradžių amerikiečiai buvo atsakingi už lenkų pilotų rengimą. 1920 m. balandžio mėn. Juzefas Pilsudskis patvirtino jų dislokavimą Galicijos fronte, kur vykdė kurjerių misijas tarp Lvovo ir Tarnopolio, o Lenkijai puolant Kijevą – taip pat ir žvalgybos bei kovos misijas. Veiksmuose jie naudojo naują taktiką, iš nedidelio aukščio nuolat bombarduodami žygiuojančias priešo kolonas, kas kėlė paniką tarp bolševikų. Jie ypač svariai prisidėjo prie Lenkijos kovos 1920 m. rugpjūčio mėn. puolant Semiono Budiono kavalerijos armiją reidais, padarydami didžiulius nuostolius bolševikų pajėgoms mūšyje dėl Lvovo. Kai kapitono Kuperio orlaivis buvo numuštas viename iš išpuolių netoli Rivnės (Voluinė), jis buvo suimtas ir išvežtas į kelis sovietinius lagerius, prieš jam išsilaisvinant ir grįžtant į Lenkiją per Rygą 1921 m. gegužę. 1921 m. gegužės 10 d. Juzefas Pilsudskis apdovanojo devynis Amerikos lakūnus sidabriniu Virtuti Militari kryžiumi ir keturis – kryžiumi už drąsą. Amerikiečiai buvo demobilizuoti 1921 m. gegužės 11 d.
Karininkų ir valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio apdovanojimo Virtuti Militarii V klasės kryžiumi ceremonija; iš kairės į dešinę: generolas Tadeušas Jordanas Rozvadovskis, generolas Stanislavas Haleris, pulkininkas Tadeušas Piskoras, pulkininkas Sedrikas Erolas Fauntleroy – 7-osios Tadeušo Kosciuškos oro pajėgų eksdarilės vadas, priešais Lenkijos armijos štabą Saski aikštėje Varšuvoje, 1920 m. rugsėjo 14 d.
Amerikos Raudonojo Kryžiaus personalas, vadovaujamas pulkininko Valterio C. Bailey, priešais ARC būstinę Varšuvoje, 1919 gegužės mėn.
Zadvužo mūšis, dar žinomas kaip „Lenkijos Termopilų mūšis“, vykęs 1920 m. rugpjūčio 17 d. tarp Lvovą ginusių lenkų, vadovaujamų kapitono Boleslavo Zajačkovskio, ir bolševikų I-osios kavalerijos kariuomenės, kuriai vadovavo Semionas Budionas. Mūšis baigėsi lenkų pergale, dėl kurios savo gyvybes paaukojo 318 iš 330 miesto gynėjų – 1929 m. Stanislovo Kačoro-Batovskio paveikslas.
Semionas Budionas
ATMINTIS IR LEGENDA
Lenkijos ir bolševikų karo metu Kosciuškos eskadrilėje tarnavo dvidešimt vienas amerikietis, iš kurių trys žuvo: leitenantas Edmundas Pikas Gravesas žuvo 1919 m. lapkričio 22 d. oro pajėgų pasirodymo Lvove metu, kapitonas Artūras H. Kelly – misijoje Lucko-Klevano kelyje 1920 m. liepos 15 d., o leitenantas Džordžas MacCallumas žuvo veiksmuose, vykusiuose 1920 m. rugpjūčio 31 d. Lvove. Visi trys buvo palaidoti Lvovo gynėjų kapinėse. II-oji Lenkijos Respublika niekada nepamiršo savo amerikiečių herojų. Lenkijos nacionalinė Čikagos (Iinojus) asociacija paminėjo jų indėlį finansuodama paminklą Lyčakovskio kapinėse Lvove, kuris buvo atidengtas 1925 m. gegužės 30 d. 1930 m. Leonardas Bučkovskis sukūrė karinės tematikos filmą „Gwiaździsta Eskadra“ („Žvaigždinė eskadrilė“) apie amerikiečių lakūnus, kovojusius kartu su lenkais 1919–1921 m. Filmo kopijų neišliko, nes 1945 m. Raudonoji armija jas greičiausiai sunaikino.
Virtuti Militari kryžius, kuriuo Juzefas Pilsudskis apdovanojo Merianą Kuperį.
(1918 m. lapkričio 1–22 d.), įteiktas amerikiečių pilotui Merianui Kuperiui, dalyvavusiam Lvovo gynėjų paramos misijose.
Kryžius už drąsą suteiktas Merianui Kuperiui už dalyvavimą Lenkijos ir bolševikų kare.
Lakūno sparnai įteikti Merianui Kuperiui.
Ceremonija, pagerbiant Amerikos lakūnus, žuvusius ginant Lenkiją; vainiko padėjimas prie memorialo Lvove. Pirmoje eilėje dešinėje stovi generolas – Lvovo generalinės apygardos vado štabo vadas ir Pietų fronto štabo vadas Lenkijos ir bolševikų kare Janas Thulie, 1920 m. rugpjūčio 23 d.; 1926 m.
Kosciuškos eskadrilės emblema.
Lenkijos nacionalinio aljanso Amerikoje nariai kelionėje į Lvovą priešais žuvusių amerikiečių lakūnų memorialą Lvovo gynėjų kapinėse, kur buvo padėtas vainikas, 1926 m.
AMERIKOS LAKŪNŲ POKARIO GYVENIMAS
Vienas iš Kosciuškos eskadrilės organizatorių ir pirmasis jos vadas Sedrikas Fauntleroy 1921 m. gegužės 10 d. jo paties prašymu buvo paleistas iš tarnybos Lenkijos kariuomenėje. Pripažįstant jo nuopelnus mūšio lauke, jis buvo paaukštintas ir tapo pulkininku. Grįžęs į JAV, jis toliau dirbo Lenkijos labui su Ignacu Janu Paderevskiu ir lenkų diaspora Šiaurės Amerikoje. Sedrikas Fauntleroy buvo vienas iš Kosciuškos fondo Niujorke, kuris iki šiol propaguoja lenkų kultūrą bei mokslą JAV, įkūrėjų.
Grįžęs Merianas Kuperis tapo dokumentinių ir vaidybinių filmų režisieriumi Holivude. Savo garsiausiame kūrinyje „King Kong“ (1933 m.) Kuperis suvaidino lakūną, kuris pasirodė prie milžiniškos beždžionės. Antrojo pasaulinio karo metu Kuperis rėmė lenkus ir palaikė ryšius su lenkų diaspora, įskaitant garsiąją 303 lenkų eskadrilę Didžiojoje Britanijoje, kuri tęsė Kosciuškos eskadrilės tradicijas.
Garsiausio Kuperio kūrinio Holivude „King Kong“ plakatai, nuo 1930 m.
1920 m. lapkričio 14 d. Čikagoje surengta šventė pulkininko Sedriko Fauntleroy garbei; titulinis programos puslapis.
Galimos Meriano Kuperio mirties priežasties deklaracija, paskelbta 1918 m. rugsėjo mėn., kai jo lėktuvas buvo numuštas vokiečių okupuotose teritorijose – iš tiesų, Kuperis išgyveno ir pateko į vokiečių nelaisvę.
Kuperio „King Kong“ plakatas, demonstruojamas Pinsko kino teatre, 1938 m.
Scena iš Meriano Kuperio „King Kong“.
ĮSAKYMAI DĖL VARŠUVOS MŪŠIO
Bendrąją Varšuvos gynybos koncepciją sukūrė maršalas Juzefas Pilsudskis. Vėliau planas buvo aptartas diskusijoje su generalinio štabo viršininku generolu Tadeušu Rozvadovskiu, kuris nusprendė Raudonosios armijos Vakarų fronto pajėgas vesti iš pietų pusės. Pagrindinė šio plano jėga manevrinė kariuomenė turėjo koncentruotis prie Vepšo upės, rytinio Vyslos intako, netoli Demblino ir į pietus nuo Varšuvos. Įsakymas mūšiui duotas rugpjūčio 6 d.
Prancūzijos generalinio štabo vado patarėjas generolas Maksimas Veygandas, į kurio pastabas buvo atsižvelgta rengiant mūšio planą, atsiminimuose taktiškai rašė: „Mano ir Prancūzijos misijos pareigūnų vaidmuo buvo šiek tiek daugiau nei tik užpildyti keletą spragų vykdant misiją. Pasitelkėme geriausius ketinimus šiai užduočiai atlikti. Bet daugiau nieko. Didvyriška lenkų tauta išsigelbėjo“.
Generolas Tadeušas Rozvadovskis.
Įsakymas Nr. 71 dėl mūšio pradžios, kurį 1920 m. rugpjūčio 14 d. davė generolas Tadeušas Rozvadovskis.
Generolas Veygandas stebi, kaip Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Rozvadovskis duoda paskutinius nurodymus dėl mūšio pareigūnui, lydinčiam į Minską vykstančius žurnalistus.
Sargybos pasikeitimas, Pilietinė sargyba Varšuvoje, 1920 m. rugpjūtis.
Raudonojo kryžiaus darbuotojai ruošia siuntas kariams fronto linijose; Varšuva, 1920 m.
Generolas Juzefas Haleris tiria padėtį fronte; 1920 m. rugpjūtis.
Generolas Maksimas Veygandas Krasinskio rūmuose su dovanomis ir atvirukais, kuriuos jam atsiuntė Lenkijos žmonės dėkodami už pagalbą pergalę iškovojusiame Varšuvos mūšyje.
VARŠUVOS MŪŠIS: PIRMOJI DIENA
1920 m. rugpjūčio 13 d. rytą bolševikų pajėgos, vykdydamos Michailo Tuchachevskio nurodymus, pradėjo, jų manymu, lemiamą streiką, pasibaigusį Varšuvos užgrobimu. Ankstų rytą keliose vietose į Vyslą įžengę bolševikai pradėjo nesėkmingą puolimą prieš Radzyminą į šiaurės rytus nuo Varšuvos. Tačiau vakare Raudonajai armijai pavyko prasiveržti pro lenkų gynybos linijas, užgrobti Radzyminą ir įžengti į lenkų lagerį. Šie įvykiai įžiebė kruviną Radzymino kovą, kuri truko tris dienas ir įėjo į istoriją kaip Varšuvos mūšis. Rugpjūčio 13 dienos rytą maršalas Juzefas Pilsudskis, tiksliai apsvarstęs anksčiau suplanuoto puolimo detales, pradėjo dirbti vyriausiojo vado būstinėje Čartoryskio rūmuose Pulavuose. Jis asmeniškai prižiūrėjo manevrinės grupės, kurios kontrpuolimas po kelių dienų nulems lenkų pergalę Varšuvos mūšyje ir apspręs Lenkijos bei Europos likimą, koncentraciją.
Spygliuotų vielų užtvaros Varšuvos prieigose; 1920 m. rugpjūtis.
Kambarys name Irenoje, kur 1920 m. rugpjūčio 13 d. Varšuvos mūšio metu susitiko Juzefas Pilsudskis bei kariuomenės vadai generolas Edvardas Rydzas-Smiglas ir generolas Leonardas Skierskis.
Lenkų kulkosvaidžio vieta kelyje ties Radzyminu; 1920 m. rugpjūtis.
Lenkų kareiviai savo pozicijose mūšio prie Radzymino metu; 1920 m. rugpjūtis.
VARŠUVOS MŪŠIS: ANTROJI DIENA
Mūšis persimetė į šiaurę, šiaurės rytus ir rytus nuo Lenkijos sostinės. Ryte bolševikams pavyko padidinti properšą į šiaurės rytus nuo Varšuvos, užgrobus Majdaną, Lesniakovizną ir Osovą. 236-ojo savanorių pėstininkų pulko kapelionas tėvas Ignacas Skorupka nužudytas kontrpuolime ties Osovu, kai vedė karius į kovą. Vkros upėje į šiaurės rytus nuo Modlino bolševikų pajėgos ruošėsi iš šiaurės ir vakarų įžengti į Vyslą ir apeiti Varšuvą iš šiaurės bei vakarų, kaip tai darė carinės pajėgos per Lenkijos nacionalinį sukilimą 1831 m. Norėdami sustabdyti Raudonosios armijos persigrupavimą ir neleisti pasiekti grėsmę keliančio Prahos tilto, generolo Vladyslavo Sikorskio 5-oji Lenkijos kariuomenė pradėjo karinius veiksmus į šiaurės rytus nuo Modlino. Bolševikų pajėgos ties Vysla norėjo apeiti upę tarp Niešavos ir Vloclaveko. Tą dieną iš Varšuvos į Poznanę buvo perkelta nemažai valstybinių įstaigų ir užsienio atstovybių.
Generolas Janas Žadkovskis lankosi Radzymino fronte, 1920 m. rugpjūtis.
7,62 mm vidutinis kulkosvaidis M1895 / 14 Colt netoli Stara Milošnos, 1920 m.
Generolas Vladyslavas Sikorskis prieš 5-osios kariuomenės puolimą kalbasi su pulko vadu; 1920 m. rugpjūtis.
Generolas Juzefas Haleris lankosi fronte Radzymine, 1920 rugpjūtis.
5-oji Lenkijos kariuomenė aptaria puolimo planą. Nuotraukoje iš kairės į dešinę: generolas Vladyslavas Sikorskis, leitenantas Rudnickis, leitenantas Edvardas Ulanickis, majoras Stanislovas Roztvorovskis, pulkininkas leitenantas Romualdas Volikovskis; 1920 m. rugpjūtis.
Tėvo Ignaco Skorupkos ir leitenanto Ryšardo Dovnaro-Zapolskio laidotuvės Varšuvoje; 1920 m. rugpjūtis.
VARŠUVOS MŪŠIS: TREČIOJI DIENA
Nuo pat ryto Vkros upės pakrantėje vyko sunkios kovos. Nepaisant kelių nesėkmių, lenkams pavyko sustabdyti Raudonosios armijos žygį. VIII-osios kavalerijos, vadovaujamos generolo Aleksandro Karnickio, ryžtingas reidas prasidėjo nuo majoro Zygmunto Podhorskio 203-ojo Uhlano pulko atakos prieš 4-ąją bolševikų armijos būstinę Cechanuve; sovietai, sudeginę dokumentus ir radijo stotis, pasitraukė į rytus. Radijo stoties, padėjusios palaikyti ryšius tarp karių ir jų vadų, praradimas buvo lemtingas bolševikų pajėgoms. Tai išgelbėjo generolo Vladyslavo Sikorskio 5-ąją kariuomenę, gynusią Modliną, kuriam grėsė puolimai iš šiaurės ir šiaurės vakarų. Svarbus proveržis įvyko prie Prahos tilto, kur rugpjūčio 15 d. vakare lenkams pavyko galutinai išstumti Raudonąją armiją iš Radzymino.
Raudonojo kryžiaus darbuotojai ruošia siuntas kariams fronto linijose; Varšuva, 1920 m.
Radzymino kelyje kareiviams YMCA atstovai tiekia maistą ir dalija cigaretes, 1920 m.
Prie Radzymino į nelaisvę paimti bolševikų kariai, 1920 m. rugpjūtis.
Bolševikų sargyba, užgrobta lenkų kareivių Varšuvos pakraštyje, 1920 m. rugpjūtis.
7,62 mm „M1910 Maxim“ vidutinio dydžio kulkosvaidžio vieta Varšuvos pakraštyje; 1920 m. rugpjūtis.
155 mm M1917 haubica kovoje ties Modlinu; 1920 m. rugpjūtis.
VARŠUVOS MŪŠIS: KETVIRTOJI DIENA
Sunkios kovos tęsėsi generolo Sikorskio V-osios kariuomenės sektoriuje ties Vkra, prie Prahos tilto. Bolševikų pajėgos, prie kurių prisijungė Varšuvos gynėjai, negalėjo greitai reaguoti į sparčiai besikeičiančią situaciją, tačiau būtent veiksmai prie Demblino lėmė mūšio bei viso Lenkijos ir bolševikų karo baigtį. Lenkijos puolimas nuo Vepšo upės prasidėjo anksčiau nei planuota – švintant rugpjūčio 16 dienos rytui. Manevrinė grupė, 5-oji pėstininkų divizija ir kavalerija, kurioms vadovavo vyriausiasis vadas maršalas Juzefas Pilsudskis, lengvai prasiveržė per bolševikų Mozyrskajos grupės seklumas ir greitai žengė gilyn už priešo linijų, kol bolševikai kovojo prie Varšuvos. Dabar Mozyrskajos grupė galėjo būti atskirta ir galbūt net sunaikinta.
Lenkijos kariai ilsisi Varšuvos fronte; 1920 m. rugpjūtis, Wojskowe Biuro Historyczne
Moterų organizacijos ruošia maistą karių valgykloje, 1920 m. rugpjūtis.
120 mm M1878/16 patranka operacijose Varšuvos pakraštyje; 1920 m. rugpjūtis.
XV-osios pėstininkų divizijos vyrai žengia į Viazovna-Emovo sektorių; 1920 m. rugpjūtis.
VARŠUVOS MŪŠIS: PENKTOJI DIENA
Kai lenkų manevrinė grupė persekiojo besitraukiančią Raudonąją armiją, prie jos prisijungė kariai nuo Prahos tilto. Iki vakaro didelėmis pėstininkų pastangomis lenkų pajėgos, žengiančios nuo Vepšo upės krantų, pasiekė Varšuvos–Minsko Mazovieckio–Bresto kelią, atkirsdamos pagrindinį bolševikų tiekimo ir evakuacijos maršrutą. Vienintelė Raudonosios armijos galimybė išvengti visiško sunaikinimo buvo greitai trauktis į šiaurės rytus. Plonske į šiaurę nuo sostinės dvi Raudonosios armijos divizijos, suglumusios esant nepakankamai komunikacijai, buvo priverstos trauktis, puolantpulkininko Gustavo Drešerio kavalerijos grupei ir Plonsko miesto garnizonui. Pietuose Semiono Budiono 1-oji kavalerijos kariuomenė, vis dar nežinodama apie bolševikų pralaimėjimą Varšuvoje, tęsė savo žygį Lvovo link, kruvinai stabdydama bet kokius bandymus priešintis.
Kariai, išstūmę bolševikus iš Varšuvos, ilsisi prie laužo; 1920 m. rugpjūtis.
10-osios pėstininkų divizijos vadas generolas Liucijus Želigovskis aptaria veiksmų planą; 1920 m. rugpjūtis.
„Renault FT-17“ tankai juda pro Mazovijos Minską, 1920 m. rugpjūčio 17 d.
Nuotraukoje su kitais stovi Prancūzijos karinės misijos vadas generolas Paulas Henrisas; 1920 m. rugpjūčio 7 d., Lomžos apylinkės.
VARŠUVOS MŪŠIS: PABAIGA
Tik 1920 m. rugpjūčio 18 d. Raudonosios armijos štabas ir Vakarų fronto vadas Michailas Tuchačevskis sužinojo apie Raudonosios armijos pralaimėjimą Varšuvos mūšyje. Ir tik tada bolševikų kariuomenei buvo duotas įsakymas trauktis nuo Vyslos linijos. Pakrikusi 4-oji bolševikų armija ir Haiko Bžiskyano kavalerijos korpusas 1920 m. rugpjūčio 18 d. vis dar bandė užimti tiltą Plocke prie Vyslos. Nepaisant didelių nuostolių, tiltą saugojo Plocko gynėjai. Tuo metu likusi Raudonoji armija toliau traukėsi, žengdama per Rytų Prūsiją. Bolševikų armija bus galutinai nugalėta mūšyje prie Nemuno upės 1920 m. rugsėjį. Po to lenkų kavalerija nevykdė jokių veiksmų Lenkijos ir bolševikų kare iki paliaubų 1920 m. spalį. Karas baigėsi taikos sutarties pasirašymu Rygoje 1921 m. kovo 18 d.
Civiliai pildo amuniciją; Nasielskas, 1920 m. rugpjūtis.
Plocko gynėjų suformuotos miesto tranšėjos ir įtvirtinimai, 1920 m. rugpjūčio 18 d.
Vokiečių lanseriai nuginkluoja Rusijos kavaleriją Rytų Prūsijoje, 1920 m. rugpjūtis.
Plocko gynėjai, iškasę gatvių tranšėjas, 1920 m. rugpjūčio 18 d.
68-ojo pėstininkų pulko kariai kerta Narevą ties Pultusku, persekiodami bolševikus, 1920 m. rugpjūtis.
Kareiviai, civiliai ir kunigas stovi virš 1-ojo Sibiro pulko kareivių kūnų, kuriuos bolševikai nužudė Chožele, 1920 m. rugpjūčio 23 d.
Okunieve nužudyto kario kapas, 1920 m. rugpjūtis.
VARŠUVOS MŪŠIO MEMORIALAS
Varšuvos mūšis užima svarbią vietą kolektyvinėje lenkų atmintyje. Jis įamžintas daugelyje kapinių, kur mūšyje žuvę lenkų kariai buvo palaidoti atskiruose ir bendruose kapuose. Tokios yra Varšuvos Povonzku karinės kapinės, Radzymino, Osovo, Modlino kapinės ir dešimtys kitų vietų. Mūšio didvyrių, tokių kaip maršalas Juzefas Pilsudskis ir tėvas Ignacas Skorupka, garbei pastatyta daugybė paminklų. Osovo miestas minėjo mūšį, pastatęs 1920 m. Varšuvos mūšiui paminėti skirtus Osovo vartus kultūros parke, kuriame yra generolo Tadeušo Rozvadovskio parodų paviljonas ir Ignaco Skorupkos 1920 m. Osovo mūšio didvyrių memorialinė mokykla.
Paminklų ir atminimo lentų galima rasti aplink buvusius mūšio laukus Radzymine, Modline, Pulavuose, Ciechanove, Plocke ir daugelyje kitų vietų.
2020 metai buvo paskelbti Varšuvos mūšio metais ir surengtas mūšio atminimo projekto konkursas. Paminklas bus pastatytas „Na Rozdrożu“ aikštėje, centrinėje Varšuvos dalyje. Tai bus 23 metrų obeliskas, perteikiantis 1920 metų idėją, kai istoriją keitė drąsūs Lenkijos žmonės.
Paminklas žuvusiems Povonzku kapinėse, Varšuvoje.
Lenkijos ir bolševikų kare žuvusių karių kapai Povonzku kareivių kapinėse, Varšuvoje.
Tėvo Ignaco Skorupkos memorialas Osovo mieste, netoli Varšuvos.
1920 m. Varšuvos mūšio atminimo konkurso, kurį organizavo Varšuvos miestas, laimėjęs projektas; autorius: „Nizio Design International“ Miroslavas Nizio.
Koplyčia 1920 m. žuvusiųjų kapinėse Radzymine.
NEWSLETTER
Akceptuję Politykę prywatności
WYŚLIJ
Odwiedź nas